Korozijos klausimais besidomintys mokslininkai teigia, kad beveik 95 proc. žmonių, perkančių pirmą gyvenime automobilį, koroziją dažniausiai laiko visiškai nesvarbia. Ketvirtadalis daugiau nei penkis automobilius pakeitusių vairuotojų paprastai klausia, kiek nusižiūrėtas pirkinys atsparus rūdims. Ir net 40 proc. pirkėjų, kuriems kada nors patiems teko remontuoti keturratį arba patekti su juo į rimtesnę avariją, korozijos klausimą laiko vienu svarbiausių.
Kodėl taip yra? Greičiausiai todėl, kad auksarankiai meistrai gali sutaisyti beveik visus automobilio mechaninius arba funkcinius gedimus, išskyrus vieną – panaikinti kėbulą ėdančias rūdis. Švedijos korozijos instituto mokslininkai, nuolat analizuojantys įvairių markių ir modelių automobilių polinkį rūdyti, jau senokai padarė nemalonią išvadą: net ir XXI a. pagamintos transporto priemonės neatsilaiko prieš rūdžių atakas.
Nors daugelis automobilių gamintojų ir toliau teikia iki 12 metų garantijas apsaugai nuo korozijos, reali padėtis gerokai niūresnė. Įsigilinus į sąlygas, kokiomis ta garantija galioja, paaiškėja, jog nėra prasmės veltis į ginčus ir reikalauti kokių nors kompensacijų dėl akis badančių rūdžių židinių. Verslininkai be didesnio vargo gali įrodyti, jog savininkas pats už viską atsakingas, nes nesilaikė eksploatavimo taisyklių, t. y. važinėjo aplinkoje, kurioje didelė rūgščių, šarmų, įvairių gamybinių atliekų tarša, pernelyg retai plovė automobilio kėbulo dugną ir ratų arkas aukšto slėgio srove, neatkreipė dėmesio ir laiku nepašalino smulkių defektų ir pan.
Susidaro įspūdis, kad garantija galiotų tik tuo atveju, jei pagal tiesioginę paskirtį nenaudojama mašina surūdytų stovėdama garaže. Ir tai tik tuo atveju, jei pasireikš vadinamoji perforacinė korozija. Kitaip tariant – kėbulo skardos prarūdys kiaurai.
Specialistai teigia, kad nerūdijančio automobilio sukurti dar niekam nepavyko. Automobilių pramonės galingųjų lenktynes, kas suteiks didesnę atsparumo korozijai garantiją, jis vertina kaip ir bet kurią kitą rinkodaros gudrybę.
